Secrets&Lies

Dėl Dievo meilės. Tai nepakenčiama. Jis pradingo. Jis nei iš šio, nei iš to daugiau neberašo, nebeskambina, o apie galimybę dar kartelį susitikti belieka tik pasvajoti . Ir dar visai neseniai drįsai tai vadinti "santykiais". Jauti, kad net ir po tų kelių pasimatymų turi teisę žinoti "kodėl?", ar bent išgirsti svarų pasiaiškinimą, kai jis nusprendė padėti tašką. Na ir ką gi tu gauni? Nieko. Vietoj to - tyla. Jokio paaiškinimo. Pradingo ir baigta. Susitikinėjant nėra nieko blogiau už tą jausmą, kai vaikinas užuot paskalbėjęs, nutaria tepti slides netaręs nė viso gero! . Pirmoji aplankiusi mintis "Aš esu įskaudinta", vien ji tave verčia pasijusti bejėge. Jis ką tik tai padarė. Dingo ir parodė, kaip tu (nuostabi, graži, talentinga mergina) jam nieko nereiški! Gal jis anksčiau to ir nedarė, bet ką, dabar tai turi reikšti galutinį tikslą, tai yra - santykių pabaigą? Gal turėtum jo nekęsti? Ir jis 'tipo' asilas dabar? Ir tada perkaitus varikliukui imi galvoti: visam šitam reikalui turi būti paaiškinimas. Tada imi švaistyti savo brangų laiką ir eikvoti energiją, bandydama rasti pateisinimą jo dingimui (jis užsiėmęs, jis tikrai labai užimtas... taip, labai daug dirba), tikėdamasi, jog jis atsikvošės ar bent jau tau paskambins. Galiausiai, taip kaip ir dera kiekvienai normaliai merginai imi ieškoti savo kaltės. Mintyse dar kartą peržiūri paskutinių sms'ų turinį, skambučių išklotines ir pati ieškai kaip galėtum prie savęs prikibti! Ką galėjai padaryti tokio, dėl ko vaikinui nebeliko nieko kito tik pustyti padus? Kaltini save, galvodama: jei būčiau darius tą ir aną, dabar galbūt jis būtų mano, o gal ... eini iš proto, nes viliesi, jog tavo "brangenybė" guli kažkur gatvėje negyvas ir dėl to negali tau paskambinti! Logiška . Vėliau užsimanai jam paskambinti. Arba parašyti. Arba ir paskambinti ir parašyti jau kelintą kartą per dieną, nes esi labai pikta. Tu teisi, tu turi teisę pykti. Esi įskaudinta ir dar tikiesi, jog jis guli ligoninėje ištiktas komos. Kad ir kaip ten bebūtų vis vieną jautiesi turinti teisę jį iškoneveikti ir sužinoti, kame kampas. Suprantu, nieko nėra blogiau už nežinią. Nieko. Mielos, karštų likimo ir meilės strėlių subadytos sesės: pyktis nepadės. Privalote kuo skubiau atitolti nuo to individo, kad ir kaip būtų sunku tai padaryti. Giliai viduje tu žinai atsakymą, tik nenori to pripažinti. Pripažinti - reiškia susitaikyti. O tu to nenori. Bet ar tave tenkintų, jei vaikinas smulkiai išvardintų visas priežastis, dėl kurių jis nebenori tavęs matyti ir tada išeitų? Ar toks jo išėjimas būtų lengvesnis? Manau, kad ne. Tad kai gerai pagalvoji, gal ir gerai, kad jis tiesiog dingo. Išsiskyrimai man asocijuojasi su pusiau bemiegėmis naktimis, dažnai drėgna pagalve, savaitgaliais lovoje ir iš kairės pusės gulinčiais pop kornais, o iš dešinės - čipsais ir kola (ne dietine (!)). Blogiausia, kai jautiesi neverta net išsiskyrimo (šiuo atveju taviškis tiesiog dingo). Tu neturėjai paskutinio žodžio nei gynybai, nei atakai, todėl suprantu, kodėl gali būti sunku susitvardyti jam nepaskambinus ir nepasiuntus pas artimiausias gimines, turiu omeny beždžiones . Bet prieš paimdama telefoną į rankas pagalvok, ar po viso šito jis dar yra tavęs vertas? Ir kodėl po viso šito vistiek tu turi jo ieškoti ir prašyti grįžti atgal? Ar vienas skambutis pakeis jo nuomonę apie tave ir jo sprendimą tavo atžvilgiu? Pagalvok, kaip atrodysi iš šalies, kažkelintą kartą skambindama, bet taip ir nesulaukus atsiliepimo, su atodusiu nutrekdama mobiliuką į giliausią kampą. Mano nuomone, vyras, nebenorėdamas su manimi bendrauti ir neturėdamas drąsos ir sąžinės to pripažinti žiūrėdamas man į akis, jau pasakė viską. Tad kelkis iš lovos, užsidėk gražiausią suknelę ir būk tikra, kažkas šį vakarą nuostabiai praleis laiką. Ir tai būsi tu. avec l'amour, elle.